Nenusimink, Virginijau (1962)

Filmas apie Naująją Akmenę laikytinas vienu pirmųjų lietuviškų bandymų vaduotis iš lygtolinės sovietinės dokumentikos stereoptipų. Nors filme aiškiai juntamas „socialistinės gerovės“ statybos „liudijimas“, tačiau ryškėja ir laisvesnė režisūra: užkadrinis balsas palaispniui dekanonizuojamas, pasakojimo galią suteikiant pagrindiniui filmo veikėjui, mažajam Virginijui.